Buriuotojų tradicijos - Sailing traditions (Renaissance)

Visi mes gyvename pagal tradicijas, papročius, įpročius, prietarus ar paprasčiausias apkalbas (pletkus, mobistika, kazuistika), po to kuriame įstatymus. Dažniausiai paklausus kodėl taip ar kitaip darai - išgirstame atsakymą, kad visi taip daro. O juk, kaip sakoma patarlėje - „dūmų be ugnies nebūna“. Paieškojus atsakymų istorijoje, politikoje ar kitose mokslo šakose randame argumentus kurių daugelis būna gana paprastai suvokiami ir paaiškinami. Ir nesvarbu kuriame amžiuje kilęs prietaras ar tradicija, tačiau ir šių laikų žmonės panašiose situacijose elgtūsi adekvačiai. Tokios tradicijos išlieka ilgiausiai. Tiesa, yra prietarų, kurių ir daugelis mokslo žmonių nesugeba visko paaiškinti, sukuriamos hipotezės bei paliekamas ieškojimo kelias ateičiai. Norėčiau palinkėti laisvai buriuoti, skraidyti, nardyti, bei kitaip judėti (mobile in mobilis) savo mintyse, kol surasime visus atsakymus į klausimą „kodėl“. Ir tegu mums "vėjas" būna palankus... (I.P.)


Tradicija (lot. traditio – perdavimas, pasakojimas). – Papročių, apeigų, vaizdinių, idėjų, simbolių išlaikymas, perdavimas iš kartos į kartą.

Tradicija gyvybinga, jeigu ją perima ir plėtoja naujos kartos. Tauta (klubas, šeima, institucija) be tradicijų – tauta be ateities.(I.P. ir t.t.)

Skiriamos pozityvios, negatyvios ir „nerašytos“ tradicijos, bet kadangi pozicijos iš kurių vertinamas pozityvumas bei negatyvumas kinta ir yra nepastovios - tradicijos dar skirstomos į (I.P.)

1.- senąsias ( old traditions ) - tradicijos gimę labai seniai ir kai kurios išlikę net iki mūsų dienų.
2.- pereinamas ( transient traditions ) - laikinos tradicijos gimusios dėl susiklosčiusių tam tikrų politinių motyvų ar siauros finansinės grupuotės užgaidų.
3.- šiuolaikines ( modern traditions ) - naujos tradicijos paremtos amžinųjų vertybių principais:- etikos, moralės, folkloro, humanizmo).

Dar galima išskirti bendrąsias (vietines) ir tarptautines tradicijas.

Senovės Lietuvių liaudies papročiai ir apeigos paprastai skirstomi į darbo, šeimos, bendruomenės, kalendorinius. Neretai paprotį sunku priskirti kuriai nors grupei...

Senovėje būta žiaurių ir kruvinų laivo krikštynų ( christening of the ship ). Graikai naujo laivo bortą šlakstydavo avino krauju, vėliau Poseidonas „prašydavęs“ poros jaučių. Romėnai – belaisvių piratų krauju. Finikiečiai savo dievui Jamui tam reikalui žudydavo gražias belaisves. Tokių papročių būta ir kitose senovės Rytų tautose. Jų laikėsi ir karingieji Normanai. Tik ankstyvaisiais viduramžiais laivų statytojai vėl pradėjo aukoti gyvulių kraują, kurį vėliau pakeitė raudonu vynu, jį pildami ant denio iš odinių vynmaišių. IV amžiuje Olandijoje ir Anglijoje vyną pildavo iš sidabrinių indų, kuriuos, saliutuodami iš pabūklų, paaukodavo jūrai.
Burlaivio statymas ( building of the sailer ). Statant laivą į jo korpusą dėdavo tam tikro medžio gabaliukų tikėdami, kad burlaivis taps saugesniu ir jo neapsės piktosios dvasios. Taip pat įdėdavo šiek tiek kaštono medžio, kuris turėdavęs priduoti burlaiviui greičio. Nenaudodavo drebulės, nes tikėta, kad iš to medžio buvo padirbtas Kristui kryžius. Būsimo laivo savininkas stebėjo, kad ruošiant kilį meistro įrankis neskeltų kibirkščių, o jei taip atsitikdavo – darbą pradėdavo iš naujo, nes busimasis burlaivis sudegs. Renčiant laivo griaučius , pameistriai taip ir dairydavos keleto „blogai padėtų“ rąstų, nes buvo tikima, kad detalės iš vogtos medienos padidins laivo greitį (laivas bėgs iš gėdos). Statant į vietą fokstiebį po juo pakišdavo auksinį pinigą. Šis turėdavęs atnešti laivui sėkmę, o jo savininkui padorų pelną. Naujai pastatytas laivas būdavo puošiamas raudona spalva – ji apsaugo nuo raganų, bei tamsiųjų jėgų. Pirmasis vinis taip pat būdavo kalamas per raudono audeklo skiautę. Burlaivių priekyje po bušpritu pritvirtinamas galeonas – pusnuogės moters skulptūra su būtinai atmerktomis akimis. Buvo tikima, kad ji nuramina jūrą. Kita skulptūra (vieno iš Dievų arba kokio nors šventojo) buvo tvirtinama prie grotstiebio. Priglaudus ausį prie baigiamo statyti laivo šono būsimasis savininkas stengdavosi išgirsti tylų poškėjimą. Tai ženklas, kad laive įsikūręs gerasis jūrų gnomas. Tokį laivą lydės sėkmė iki paskutinio uosto, o jei bus lemta laivui nuskęsti – tai gnomas perspės įgulą šokdamas pirmasis nuo bušprito į putojančias bangas paskui save nusivesdamas ir visas laivo žiurkes. Naktimis (kad nemaišytų smalsūs jūreiviai) gnomas išlysdavo iš po brašpylio (ten jis gyvendavo) įsliūkindavo į dailidės dirbtuvę ir tyliai poškėdavo meistraudamas. Dėl to vėliau jūreiviai gnomą praminė Bilduku arba Kanapium – nes dienomis šis kamšydavo sunkiai prieinamose vietose tarp lentų kanapes. Seni jūreiviai pagąsdindavo naujuosius, kad bildukas labai nemėgsta tinginių bei apsileidėlių ir juos persekiodavęs krėsdamas išdaigas, o jei šie nepaisydavo perspėjimų – ramiu oru „numesdavo“ juos nuo rėjos, be jokios priežasties paslysdavo ant denio ir išsisuks sau koją arba neaiškiu būdu iškrisdavo už borto (P.S. – politikas Šustauskas už borto krito 3 kartus :)). Šiai dienai bildukas tapo laivo dvasia (dūšelė), kuri prižiūri, kad išliktų pagarba laivui, įgulai ir pačiam sau.
Butelio daužymas į naujai pastatyto laivo bortą ( breaking of the bottle into a side of a newly built ship ) buvo žinomas jau Etruskų, šumerų, senovės Egiptiečių ir Asirų. Dailidėms baigus darbą būdavo kviečiamas Dievo (Dievų) atstovas žemėje – aukščiausiojo rango žynys, kuris giedodamas ritualines giesmes žiūrėdavo, kad būtų gausiai ir pagal taisykles aukojama. Buvo tikima, kad už gausias aukas Dievai apsaugos laivą nuo audrų, seklumų bei piratų.
Europoje į naujo laivo bortą daužyti butelius pradėta apie 1700 metus. Tai darydavo tik vyrai – laivų statyklų savininkai, kapitonai. Neretai ir šampanas pakeičiamas kitu skysčiu – lietaus vandeniu, kokoso pienu, Brazilai apipila laivą apelsinų sultimis, Iraniečiai – mineraliniu vandeniu iš gimtųjų šaltinių. Saudo Arabijos tanklaivis buvo apšlakstytas iš Mekos atvežtu vandeniu. Būna sudaužomas butelis su žibalu, ananasų sultimis, į ledlaužio bortą butelis su arkties vandeniu, į žvejybos tralerio bortą – žuvies taukų buteliukas.
Mityba ( nourishment ). Nuo seno jūreiviai maitinosi kolektyviai. Iš savo tarpo rinkdavo du sąžiningiausius vyrus atsakingus už šaltą maisto davinį. Vienas jų, vadinamas druskiumi, dalindavo lašinius, džiovintą žuvį, sūrį, alyvas ir duonos džiūvėsius. Antrasis (Vynius - Vinetas) seikėdavo vandenį ir vyną. Abu gaudavo savaitinį įgulos maisto davinį ir turėdavo tiksliai ištaikyti, kad liktų savaitgaliui, nes pritrūkus – turėdavo atiduoti savo maisto davinį. Gerti vandenį burlaiviuose buvo neįmanoma dėl daugelio priežasčių – dėl savo didelio užterštumo (dažniausiai jis būdavo pilamas iš abejotinos kokybės vandens telkinių), o pabuvęs dar kelias savaites priaugdavo dumblių, prisiveisdavo įvairių mikrobų bei gyvių, bei neįmanomai dvokdavo. Jei XVI a. Anglų kariniai jūreiviai kasdien gerdavo alų, tai po šimtmečio buvo skiriama pusė litro vyno dienai, o dar vėliau - stiklas romo. Norėdami daugiau parduoti romo pirkliai paleido reklamines kalbas, kad laivas be romo dvokia pamazgom. Arba laivas be burių ir be alkoholio plaukti negali. Romas buvo klastingas, veidmainiškas jūreivių pakeleivis, dėl kurio jie prarasdavo protą ir tapdavo patogia darbo jėga. Daug nuoširdesnis buvo tabakas. Tabako draugystė su jūreiviais užsimezgė istoriniais – Amerikos atradimo metais. O XVI amžiuje į laivus įžengė pypkė ( ji buvo saugesnė už cigarą, nes vėjas nenupūsdavo žarijos).
XIX a. tradicijos ( traditions of XIX century ). Dar niekada laivuose vyresnybė šitaip žiauriai nesielgdavo su jūreiviais, kad net gyvavo posakis – mieliau kaboti kartuvėse, nei tarnauti Anglų laivyne. O JAV karinio jūrų laivyno kodeksas numatė mirties bausmę (kartuves) už 13 iš 20 nusižengimų, vienas iš jų – snausti vachtoje ( čia ir kilo patarlė:- tam kam skirtos kartuvės – neprigers). Bausmių tradicijos būdavo nuplakimas su „kate – devynauodege“ (pintas bizūnas prakirsdavęs odą) arba traukdavo jūreivį per kylį: - Pririštą prie virvės jūreivį panardindavo ties bakbortu, pratraukdavo pro laivo dugną ir vėl iškeldavo į paviršių ties štirbortu. Aišku, traukiamasis būdavo jau be sąmonės, o kai atsigaudavo – traukdavo atbuline kryptimi. Ir tik Neptūnas sprendė ar lynas su traukiamuoju neįsipainios tarp takelažo ar kitų detalių. Tada jau iš po laivo ištraukdavo skenduolį. Ir visa tai vyko ne tik dėl paprasčiausio luominio skirtumo, bet ir dėl karininkų paruošimo sistemos (jie negaudavo jokio teorinio pasiruošimo, o bendras išsilavinimas buvo menkas. Karininko – midšipmeno laipsnį gaudavo vien dėl tėvų bajorų titulo). Humaniškas laivo vadas visų šalių laivynuose buvo tokia reta išimtis, kad istorikai rašydami apie Dž. Kuką, visuomet pabrėždavo jo žmogišką elgesį su įgula. Į laivyną jūreivius imdavo tarnauti jėga arba apgaule (nugirdę). Nežiūrint viso sunkumo - alkoholio netaupydavo, nes jis būdavo geriausias vyresnybės sąjungininkas. Išgėręs jūreivis pralinksmėdavo, užmiršdavo savo bėdas. Malonesnis pasirodydavo jam ir bocmanas, nes jo ranka mokėjo ne tik mosuoti devynauodege, bet ir vyno (kurį paskui dėl didelių kiekių iškeitė į pigų romą) paduoti.
Tradicijos perplaukiant pusiaują ( traditions while crossing the equator ). Šiai šventei pradedama ruoštis dar tolokai iki pusiaujo. Tarp įgulos narių parenkamas „Neptūnas“ ( būdavo parenkamas pats tvirčiausias, protingiausias, išradingiausias po kapitono narys), po to išrenkama jo svita: žvaigždėskaitis, asmens sargyba, undinės, velniai, daktaras, barzdaskutys ir kaušininkas, kuris pilsto šventės dalyviam romą. Perplaukus pusiaują pasirodo „Neptūnas „ su savo palyda. Kapitonas su komanda privalo raportuoti kur ir kodėl plaukia, bei prašo leidimo plaukti toliau. Įteikiamas kapitonui ekvatoriaus raktas, o plaukiančius per pusiaują pirmą kartą – krikštija (išmaudo kubile ir suteikia patepimą, o krikštijamieji turi dainuoti ir šokti). Krikščionys negalėdami išstumti šios tradicijos sugalvojo ir papildė jas religinėmis giesmėmis , velniais ir mistinėmis jūrų būtybėmis. Po to išduodamas pusiaujo perplaukimo pažymėjimas. Pirmoji rašytinė žinia apie šią seną kaip pasaulis tradiciją prie geografinio pusiaujo užrašyta 1529m. Tada pusiaujo valdovas į riterius pakėlė prancūzų burlaivio jūreivius. Vėliau jo Didenybė Neptūnas pasirodė 1752 m. Prūsų laive.
Burlaivio garbingos vietos ( honourable places of the sailer ). Svečiai laive priimami bei sodinami dešinėje pusėje. Ji jachtoje laikoma garbingesne. Įgula sulipa pro kairį bortą ir rikiuojasi kairioje pusėje.Anglijoje karininkus kardavo dešinėje laivo pusėje, o kitus jūreivius bei prasižengėlius – kairėje. Prekės užimdavo erdviausias ir sausiausias laivų patalpas. Patogiausias vairagalio patalpas užimdavo kapitonas ir visa vyresnybė, na, o jūreivių kubrikas buvo forpike (tamsi, žema, trikampė patalpa priekyje po baku). Tai būdavo prasčiausia bei drėgniausia patalpa burlaivyje. Vadindavo „akimi“.
Dvigubas saliutas ( double salute ). Burlaiviuose prie grotstiebio būdavo laivo globėjo statulėlė. Žengiant į jachtą – pirmiausiai pagarba atiduodama globėjui (nulenkiant galvą), paskui vėliavai kartu su kapitonu. (Šiais laikais ši tradicija išliko tik karo laivuose, bet pirmasis saliutas skirtas laivo vėliavai, o antrasis kapitonui. Jei vėliava nepakelta – saliutuojama tik vieną kartą).
Tėviškės vimpelas – vėliava ( pennant - flag of the mother country ). Admirolas Nelsonas išplaukęs į mūšį su Prancūzais (Trafalgaro mūšis) informavo, kad jei jis savo misiją atliks ir grįš su pergale – iškels baltą vėliavą. Karalienė šitą vimpelą pavadino tėviškės vimpelu – misijos sėkmingo atlikimo ženklu.
Paukščių pasiėmimas kartu į burlaivį ( taking birds inside the sailer ). Pasiklydus jie būdavo paleidžiami ir, jei skrisdavo nuo laivo – vadinasi žemė toje pusėje. Jei grįždavo – žemės horizonte nėra. Taip pat imdavo ir "paštinius" karvelius.
Tatuiruotės ( tattoos ). Kadangi tradiciškai į burlaivį neimdavo šventikų (prietaringai tikėdavo, kad jei nebus šventiko – nebus ir mirusiųjų – kuriuos reikėtų laiminti, o dar kunigai aiškindavo, kad jūra nėra pašvęsta, todėl joje palaidoti jūrininkai niekada nematys dangaus karalystės) Europoje krikščionys išdegindavo jūreiviams kryžius, kad šie būtų palaidoti kaip krikščionys. Vėliau, šis paprotys išplito ir tarp kitų tikėjimų, kurie degindavo savo simbolius ir labai smarkiai ištobulėjo plaukiojant po rytų šalis.
Švilpavimas ir vėjo prišaukimas ( whistling and calling the wind ). Lygiai kaip krikščionys mokė netarti viešpaties vardo be reikalo, taip ir senas jūrininkas bemat užčiaupdavo burną naujokui, kai šis mėgindavo užvesti kalbą apie vėją – ko gero ims ir nustos pūtęs nuo geltonsnapio plepalų. Garsus švilpavimas prišaukia nepalankų vėją ir nelaimes. Tačiau esant visiškam štiliui švelnus švilptelėjimas gali „prikelti“ vėją. Garsiai švilpauti gali tik tie – kurie apiplaukė Horną, taip pat jiems leidžiama kairėje ausyje nešioti apvalų auskarą. Vėją prišaukia stiebo ir vantų krapštymas (jauniausias įgulos narys turi „kutenti“ stiebo apačią), kortų kaladės nuo bušprito išmetimas į vandenį į tą pusę – iš kurios laukiama vėjo. Taip pat galima į stiebą įbesti peilį . Dar kituose burlaiviuose vėjas būdavo laikomas maišuose su trim mazgais. Norint švelnaus vėjelio – atrišamas pirmasis mazgas, o stipraus – visi trys, kur pakilęs vėjas atnešdavo priešams uraganą.
Kiti prietarai ( other superstitions). Burlaivių jūreivių prietaringumas buvo plačiai pagarsėjęs . Ženklais ypač tikėjo seni jūrininkai. Per keletą dešimtmečių jūroje jie prisižiūrėdavo jūros paslapčių tiek, kad net laivo kapitonai nesugebėdavo moksliškai paaiškinti ( ir čia nieko keista įvertinus tai, kad dažnai įgula pasiklydusi mėnesiais dreifuodavo po jūrą kamuojama bado, troškulio, įvairių ligų bei vaduodamasi su mirtimi. Tad "haliucinacijos" tokiomis sąlygomis - dažnas reiškinys, o kai kada jos būdavo ir masinės). Jaunimas iš pradžių ginčydavos, bet vėliau ir jiems jūra aplaužydavo ragus. Yra daug legendų ir padavimų, o čia keletas trumpų prietarų:
Gėlės burlaiviuose nepageidaujamos – nes primena laidotuvių vainiką ir laive gali kas nors mirti.
Einant į laivą būdavo vengiama kunigo ir basos moters, kad šie nepereitų skersai kelio arba atsitiktinai neatsidurtų laive. Kunigai aiškindavo, kad jūra nėra pašvęsta, todėl joje palaidoti jūrininkai niekada nematys dangaus karalystės. Jūrų vilkai ten niekada ir nesiveržė – jiems labiau patiko tikėti, kad jie pasivers žuvėdromis ir delfinais, bei sveikins praplaukiančius burlaivius.
Sutiktas laivas - vaiduoklis lemia sudužimą.
Negalima paskandinti kibiro ar šepečio deniui plauti.
Taip pat vengiama juodo kelionės krepšio.
Varnos plunksna (ypač, jei ji nušaunama naujų metų pirmą dieną) saugo jachtą nuo sudužimo.
Nėra gerai rasti apvirtusį puodą , duonos kepalą, ar prausimosi dubenį.
Prie bušprito prikaltas ryklio uodegos pelekas arba albatrosų sparnai kaip ir delfinų pasirodymas atneša sėkmę.
Juoda katė pati įšokusi į laivą atneša sėkmę, o jei ta katė atsitiktinė – tai visai gerai.
Visos piktosios dvasios slepiasi vėjo sūkuriuose bei tamsiuose debesyse.
Kuršių marių žvejai saugojo tinklus nuo piktų akių, o prieš išplaukdami piktąsias dvasias baidydavo kirviu, ar kitu aštriu įrankiu tikėdami, kad būtent jos pišaukė ar gali prišaukti stiprų vėją ar audrą. Dar buvo tikima, kad tokiu būdu, jie patrumpindavo vėjui "sparnus".
Negalima kratyti į vandenį pypkės, plauti tiesiog vandenyje dantų šepetėlio bei skustuvo – galima užpykdyti Neptūną.
Jei prieš audrą virš stiebo pasirodydavo ugnelės – tai geras ženklas (Šv. Elmo – jūreivių globėjo pasirodymas).
Laivo kapitonas nusiėmęs nuo galvos kepurę meta ją tolyn už borto – tai pamėgdžiojimas senovinės „galvos“ aukos.
Jūreiviai be kitų amuletų skrynutėse turėdavo gimtosios žemės žiupsnelį arba motinos keptos duonos kriaukšlelį.
Laidotuvės laive ( funeral in the sailer ). Laivo vėliava pakelta iki pusės. Mirusysis nuleidžiamas į jūrą išilgai laivo skersmeniui, o burių siuvėjas pasiuvęs paskutinės kelionės maišą turi būti kaip nors atlyginamas. Denyje neturi būti ašarų dėl mirusiojo, nes tikima, kad šis pavirtęs žuvėdra skraido ratus aplink laivą ir žiūri kaip atsisveikinama su jo kūnu. Kūnui palietus vandenį – šis vėliau pavirsta į delfiną.
Skrajojantis olandas ( flying Dutchman ) – pamokanti legenda apie olandą laivo kapitoną, nežinantį jokių skrupulų, plaukiojusį be Etikos ir Moralės principų ir dėl to išprovokavusį dievo pyktį, todėl amžiams pasmerktą klaidžioti po jūras, neturint ramybės, kiekvienam sutiktam nešant tik nelaimes. Ši legenda gyvuoja mažiausiai 500 metų, ir buvo ganėtinai pagražinta, bet tikriausiai nėra vien pramanas. Iki XX amžiaus vis pasitaikydavo kam nors pamatyti fantomą. Kai kurie tyrinėtojai tvirtina, kad legenda pagrįsta tikrais įvykiais, bet tuo klausimu, kas galėjo atsitikti, nėra vieningos nuomonės. Dar didesnę sumaištį kelia ir tai, kad pasakojimuose kapitonas vadinamas Van Derdekenu, Van Demienu bei Van Straatenu.
Manoma, kad istorija nėra visiškai išgalvota. Prieš 1600-uosius metus tiek Nyderlandai, tiek Anglija stengėsi stiprinti savo pozicijas kolonizacijos sferoje. Olandų žvilgsnis buvo nukreiptas į vadinamas prieskonių salas (Borneo, Sumatra, Celebes). Jei laive, plaukiojančiame ištisus mėnesius jūromis, kildavo epidemijos, pasekmės būdavo liūdnos: dalis komandos mirdavo, kita dalis būdavo per silpna, kad galėtų dirbti laive. Likusi įgulos dalis nebegalėdavo vairuoti, reguliuoti bures. Galų gale laivas tapdavo „vaiduokliu“, skersai ir išilgai plaukiojančiu po jūras pakeltomis burėmis, galimas daiktas ir su lavonais laive. Kadangi tais jūros keliais plaukiodavo dažniausiai olandų laivai, tai gali būti, kad jie tik olandų vėliavą atpažindavo. O žinant, kad liūdnas likimas ne vieną laivą ištiko, gali būti, kad iš to ir kilo sakmė apie „Skrajojantį olandą“.
http://www.lbs.lt/Istorija/2007%2004%2010%20Skrajojantis%20olandas%20Venantas%20Butkus.doc
http://www.blogas.lt/paslaptis56/120130/srajojantis-olandas.html


Apranga ( clothing ). Tradicinės spalvos – mėlyna (jūros), balta (tikėjimo), juoda(žemės) ir smėlio spalvos, vėliau atsirado raudona (atbaidanti raganas, bei tamsiąsias jėgas), bei geltona (saulės) spalvos.
Kaklaraištis. Būdavo naudojamos skarelės prakaitui nusivalyti. Tobulėjant burlaiviams mažėjo ir prakaito – todėl skareles pakeitė kaklaraiščiai, o po Trafalgamo mūšio 1805m. admirolui Nelsonui atminti Anglų jūreiviai kaklaraiščius nudažė juodai. Ši tradicija išplito.
Platūs kalnieriai – apykaklės. Dėl retos plaukų priežiūros bei kirpėjo – kaip nereikalingo įgulos nario laive nebuvimo plaukai būdavo labai riebaluoti ir ilgi – dėl to tepdavo marškinius. Kaip sprendimas šitos problemos buvo sugalvotos plačios nusegamos apykaklės kurias prieš išlipant į uostą pasikeisdavo.
Trys juostelės. Admirolas Nelsonas norėdamas pagerbti su juo stambiausiuose mūšiuose dalyvavusius ir žuvusius jūreivius po kiekvieno mūšio liepdavo užsirišti ir nešioti ant apykaklės ir rankogalių po vieną baltą juostelę. Trafalgamo mūšis Nelsonui buvo trečias...
Kliošinės kelnės. Platėjančios kelnės buvo labai patogios pasiraitoti ir įšokus į vandenį pritraukti – nustumti šliupkę.
Moteris laive ( women in the sailer ). Jūrų vilkai yra nemažai pasistengę, kad į jų gretas nepatektų gražiosios lyties atstovės. Tačiau visais laikais atsirasdavo tokių, kurios vietoj jaukaus šeimos židinio pasirinkdavo neramią jūreivišką dalią.
Kiek patikimesnės žinios pasiekė mūsų laikus apie drąsias Normanes, kurios dar gerokai iki Kolumbo lydėdavo vyrus jūrų kelionėse į Islandiją, Grenlandiją, ir Šiaurės Ameriką. Ne vien tik savo noru moterys atsirasdavo laive. Daugelis ispanų laivų kapitonų XV-XVI a., be aukso, sidabro ir brangenybių, iš Amerikos atveždavo į Ispaniją ir indėnų moterų.
Viduramžiais gyvavę prietarai, o gal ir kultūrinių – psichologinių žinių stoka nulėmė griežtas taisykles, draudžiančias moterims pasirodyti laive. Vyrai tolimose kelionėse visai pamesdavo galvas ir nustodavo dirbti, dingdavo disciplina jei laive būdavo nors viena moteris. Pasak senų to meto kapitonų, susirūpinusių savo jūreivių disciplina, pati moteris yra problema, jau nekalbant apie jos buvimą laive. Trumpai sakydavo: moteris laive – nelaimė laive. Europos archyvuose rasta dokumentų, įrodančių, kad laive aptiktas moteris neretai išmesdavo į jūrą, o tuos, kurie jas atsivesdavo, bausdavo kūno bausmėmis. Nors burlaiviuose, ypač kariniuose, vyravo geležinė drausmė, kai kurie kapitonai, siekdami užkirsti kelią masiniam savo įgulų, nepatenkintų menku uždarbiu ir karininkų savivale, dezertyravimui, sušvelnindavo griežtas taisykles. Amžininkų atsiminimuose rašoma, kad net Nelsono flagmaniniame laive “Victoria” po kelias paras viešėdavo jūreivių “žmonos” ir “sužadėtinės”, o kai kurios iš jų, persirengusios vyriškais rūbais, įsigudrindavo net išplaukti ir dalyvauti jūrų mūšiuose. Kaip turėdavo nustebti laivo chirurgas, kai, norėdamas sutvarstyti sužeistą jūreivį, perplėšdavo jo marškinius...
Tik olandų kapitonai nepaisė šių mitų bei draudimų, o šeimos laimė jiems būdavo svarbesnė už prietarus. Neretai jų pavyzdžiu pasekdavo ir kitų šalių kapitonai – jaunavedžiai. Neretai jie jūroje susilaukdavo pirmagimio kurį visi vadindavo Patrankų sūnumi (nes jam gimstant kapitonas įsakydavo šaudyti iš visų patrankų tikėdamas, kad tai palengvins gimdyvės kančias.
Jau tapo tradicija, kad bet koks pasakojimas apie moteris, susiejusias savo gyvenimą su jūreivyste, neapsieina be romantiškų istorijų apie pirates. Archyvuose yra išlikę nemažai dokumentų, liudijančių, kad jos buvo ne tik ištikimos jūrų plėšikų draugės, bet neretai juos pralenkdavo savo drąsa ir žiaurumu. Tarp pirmųjų plėšikavimu jūroje išgarsėjo kilmingos Europos damos. Iš Bretanės kilusi baronienė Žana de Klison, o praėjus dviem šimtams metų, Lamanše pasirodė kita garsi piratė – ledi Kiligriu kur karališkasis teismas jos vyrą - lordą Kiligriu nuteisė myriop, o ją pačią – kalėti iki gyvos galvos. Vėliau istoriniuose šaltiniuose minima Grein O´Meili sėkmingai vadovavo apie 200 piratų būriui. Piratės Meri Rid ir Ana Boni nepriklausė kilmingam luomui, nevadovavo jūrų plėšikams. Tačiau iš visų moterų piračių jos sulaukė didžiausio mūsų laikų istorikų ir literatų dėmesio. Labai jau romantiška šių moterų gyvenimo istorija, kupina meilės ir kovos nuotykių. Laikui bėgant, keitėsi žmonių papročiai ir moterys nustojo mojuoti kardu, tačiau jūra jas vis dar traukė.
Europoje laivo „krikštynose“ (apie 1700 metus) dalyvaudavo tik vyrai – laivų statyklų savininkai, kapitonai. Moterų prie šito švento reikalo neprileisdavo.Manyta, kad moterys gali „nužiūrėti“ naują laivą. Tik 1811 metais į tokią ceremoniją pradėta kviesti žymias damas. Nuo XIX a. pabaigos tai tapo jų privilegija. Pirmosios žinios apie bendrą moterų ir vyrų darbą Baltijos jūroje atėjo iš Suomijos, Estijos, Kurzemės ir pietinių pakrančių. Kaip teigia Volfgangas Rudolfas knygoje “Boote-Flöße-Schiffe”, nuo Flandrijos iki Mėmelio daugelį amžių žvejų žmonos ir dukros kartu su vyrais, o neretai ir vienos pačios traukdavo tinklus jūroje. Taip elgtis jas vertė gyvenimas. Kol vyrai ilgai užtrukdavo karuose ar smuklėse, žvejės likdavo vienintelės šeimos maitintojos. Šykštesni žvejai savo žmonas ir dukras versdavo dirbti kartu taupumo sumetimais, kad nereikėtų samdyti pagalbininkų. Dar ir XX amžiaus pradžioje dažniausiai moterys iš žvejų kaimų į artimiausių miestų žuvų turgavietes irklinėmis, burinėmis, o kiek vėliau ir motorinėmis valtimis gabendavo parduoti šviežias, sūdytas ir rūkytas žuvis.
Šiais laikais moteris laive ( woman in the sailor in nowadays ) ne tik pagedautinas svečias, bet kai kuriose statyklose manoma, kad moters ranka su šampanu atnešanti laimę...
Japonijoje į laivo nuleidimo ceremoniją įtraukiamas visas nacionalinis folkloras su dainomis ir šokiais: - papuoštame girliandomis laive pastatoma šilkinė palapinė, kurioje pasodinama gražiausia mergaitė. Iki laivo palaiminimo ją vadina „šventės šeimininke“, - vėliau naujojo laivo „motina“. Kai tik laivas pasiekia vandenį – ji meta į pirmąją bangą spalvotų popieriukų ir ryžių saują, po to ji duoda ženklą leisti į dangų balandžius ir pradėti fejerverką (matyt, kad balandžiai greičiau namo skristų J).
Sovietiniuose laivuose moterų būdavo per 16 tūkstančių. Faktiškai beveik visos dirbo virėjomis, bufetininkėmis, valytojomis, žuvų apdorotojomis, nežymią dalį sudarė medikės, sinoptikės, radistės ir tik viena kita buvo įkopusi į kapitono tiltelį.
Amerikietė Alenė Berta Duerk pirmą kartą JAV karinio jūrų laivyno istorijoje 1970 metais tapo admirole ir buvo paskirta vadovauti laivyno medicinos seserų tarnybai. Dar 1989 metais dvi jaunos norvegės Monika Gernes ir Ana Kristen tapo povandeninio laivo jūreivėmis. O jau 1995 metais 32 metų norvegė Solveiga Krey tapo pirmąja pasaulyje povandeninio laivo kapitone. Kelias į povandeninio laivo vado pareigas buvo nelengvas, nes Norvegija tuo metu turėjo tik 12 povandeninių laivų ir nemažai kvalifikuotų kandidatų, galinčių užimti šias pareigas. Pagal nerašytą įstatymą povandeninių laivų jūrininkai esą vengia išplaukdami jūron imti kartu skėčius, dvasininkus ir moteris, tačiau laikai, matyt, keičiasi. Kaip rašė vienas norvegų laikraštis, moteriai tapus povandeninio laivo kapitone, žlugo paskutinioji vyrų tvirtovė. Tarptautinės darbo organizacijos duomenimis, šiuo metu apie pusantro tūkstančio planetos moterų užima vadovaujančias pareigas prekybos ir karo laivuose, o iš viso jų jūroje dirba daugiau kaip 30 000. O dar prieš šimtą metų Džošua Slokamas, pirmasis vienui vienas apiplaukęs pasaulį nedideliu burlaiviu, rašė, kad didelis moterų domėjimasis jo kelione pranašauja sijonuotų škiperių atsiradimą ateityje.

Sezono atidarymas Lietuvoje – gegužės pirmąjį sekmadienį. Keliami vimpelai, vėliaavos

Jūrų skautų tradicijos ( sea scout traditions )


Sausio 15d. Klaipėdos krašto (jų puoselėjamų tradicijų atitikimas tik su Lietuvos tradicijomis) atgavimas ir prijungimas prie Lietuvos.
Kovo 12 d. Skautų gimtadienis (1922 Kaunas)
Liepos 15 d. – Gedulo ir susikaupimo diena (žuvusių jūroje pagerbimas, jachtos „Budys“ prisiminimas).
Įžodžio davimas – jaunieji skautai duoda įžodį saulei leidžiantis.
Vadovų rinkimas, pareigų perdavimas, stovykliniai renginiai, kelionės.

Tarptautinės šiuolaikinės tradicijos ( international modern traditions )

Vėliavų etiketas pagal LBS ( flag‘s etiquette according to the LBS )
http://www.lbs.lt/dokumentai/Veliavu%20etiketas%20priimta%2020040921.pdf


Buriuotojų moralė, etika ir etiketas pagal LBS ( moral, ethics and etiquette of the yachtsmen according to the LBS )
http://www.lbs.lt/dokumentai/LBS%20buriuotojo%20morale%20etika%20ir%20etiketas%20priimta%2020040921.pdf


Buriuotojų elgesio normos uostuose pagal LBS ( behaviour rules of the yachtsmen in the port according to the LBS )
http://www.lbs.lt/dokumentai/LBS%20buriuotojo%20elgesio%20normos%20uostuose%20priimta%2020040921.pdf

Gera Jūrinė praktika ( good sea practice ).

Vadovėliuose vadinama – „taip kitaip galime pavadinti „sveiką“ protą“ (nustato psichiatrija), dar kitaip vadinamas proto sinonimas – intelektas. Tai gebėjimas mokintis ir išmokti, susivokti naujose situacijose, atskleisti reiškinių sąsają. Intelekto esmė ir prigimtis dar nepakankamai ištirta...


Galima sakyti, kad tai patyrimas jūroje bei analizuojant analitiniu mąstymu įgyta išmintis. Galutinės - tobulos būsenos nepasiekiama ir todėl pastoviai tobulinama būsena. Pas kiekvieną individą pasireiškia skirtingu laiku ir esant nevienodam žinių kiekiui (nepriklausomai nuo amžiaus, lyties bei patirties). Ypač pasimato ekstremaliose sąlygose.

Sveikinimasis ( salute )

Jūroje vėliavomis pagal vėliavų etiketą. Vidaus vandenyse jachtos įgula sveikinasi rankos pakėlimu, irklinės valtys sveikinasi staigiu irklų pakėlimu, baidarininkai – iškeldami horizontaliai irklą. Regatose nesisveikinama.


Buriuotojų šventės ( festivals of the yachtsmen )

Vien vaišės šventės nepadaro, jos patenkina tik alkį. Kai jis numalšinamas, toliau... apima nepasitenkinimas. Šventė privalo turėti prasmę. Jai reikia ne tik linksmybių, bet ir apeigų – kurios keltų buriuotojo dvasią. Per šventes būtina prisiminti idealus, aukštumas ir užmiršti kasdienybę. Po tokių švenčių norisi kilniai mąstyti ir veikti.

Regatos ( regattas )

Sportinio buravimo pradžia laikoma XVII amžiaus pabaiga. Tada jau buvo statomi nedideli pasiplaukiojimui skirti buriniai laivai – jachtos, kurių savininkai burdavosi į klubus.1660 m. Anglijoje įvyko pirmoji regata tarp Jorko hercogo ir Karolio II laivų. Pirmąjį jachtklubą pasaulyje organizavo Petras I Petrograde 1718 m. Vadinosi – Nevos flotilija. Petras I ne tik nemokamai davė žmonėms prijaučiantiems buriavimui 414 nedidelius burinius laivukus – jachtas, bet ir organizuodavo Nevos įlankoje jų pasirodymus (regatas). 1749 m. Velso princas įsteigė pirmąjį prizą burlaivių varžyboms Temzės žiotyse. 1851 m. įvyko Šimto ginėjų taurės regata, kurią laimėjo amerikiečių laivas, taip gimė žinoma Amerikos taurės regata.

Pirmąsias lenktynes vienijo komerciniai tikslai. Tokios buvo ir arbatos kliperių lenktynės tarp Kinijos uostų ir Londono. Anglų arbatos pirkliai, gaudavę ją iš Kinijos buvo suinteresuoti, kad naujo derliaus produktas kuo ankščiau patektų į Europos rinką. Todėl laivų kapitonai, kurie pirmieji pristatydavo arbatos krovinį į Angliją buvo skatinami piniginėmis premijomis. 1852 m. Anglų kliperiai „Crizolit“ ir „ Stornouei“ vienu laiku baigė arbatos pakrovimą ir liepos 9d. išplaukė iš Kinijos Vampla uosto į Liverpulį. Keturiasdešimt vieną parą burlaiviai plaukė vienas kitą matydami, o po to išsiskyrė. „Crizolito“ kapitonas pamanęs, kad atsilieka – pradėjo ant stiebo kabinti bet ką, kad tik padidinti buringumą. Kai spalio 22d. (po 104 parų plaukimo aplink Gerosios vilties iškyšulį „Chrizolitas“ prisišvartavo Liverpulio uoste, pasirodo, kad jis buvo pirmas. „Stornouei“ pasirodė tik po trijų parų. Nuo to laiko arbatos kliperių lenktynės tapo tradicinėm, o pirkliai nustatė regatos–varžybų fondą nugalėtojui - svaras sterlingų už kiekvieną toną naujo derliaus arbatos, kuris pirmas atplauks į Londoną. Garsiausios iš šių lenktynių, taip vadinamos 1886 metų „Didžiosios lenktynės“, kuriose dalyvavo virš dešimties kliperių (nugalėtojais tapo kliperiai „Taiping“ ir „Ariel“).

Iki pat XIX amžiaus pagrindinis regatų tikslas buvo lenktynėse išaiškinti greičiausią jachtą ir geriausią kapitoną. Tam buvo skiriamos ir suinteresuotų verslo grupių nemažos lėšos (nes nuo to priklausydavo jų geras vardas bei būsimasis pelnas – visi žinojo, kuris savininkas greičiausiai ir saugiausiai pristatys krovinį). XIX amžiuje garlaiviams prekyboje jūroje nugalėjus burlaivius pasikeitė ir regatų pagrindinis tikslas. Jis tapo labiau tradicinis – demonstruojantis burlaivių grožį, įgulos darnumą bei gerą elgesį, o noras nugalėti priešininką liko tik sportinio intereso ribose. Buriavimas tapo ir laisvalaikio praleidimo būdas, ir rimta sporto šaka, tapusi Olimpine rungtimi. Nuo 1896 m. Varžybas organizuoja Tarptautinė buriavimo federacija TBF (International Sailing Federation). Iki Tarybų sąjungos atsiradimo buriavimas buvo vadinamas Karališku užsiėmimu nes buvo prieinamas tik turtingiesiems – vėliau, vis labiau pasaulyje įsitvirtinant demokratijai ir tampant buriavimui prieinamu ne tik turčiams, „Karališkojo užsiėmimo“ prasmė pradėjo keistis – tai mokėjimas gražiai elgtis, suvokti savo, valstybės bei gamtos reiškinių pusiausvyrą ir visumą...


“Baltic Sail”, kuriam šią vasarą sukanka 10 metų. Be Lietuvos, į bendrą jūrinių renginių grandinę susijungė Halmstadas ir Karlskrona (Švedija), Gdanskas (Lenkija), Rostokas, Liubekas, Travemiundė (Vokietija) ir Helsingoras (Danija). Festivalių ciklo idėja, inicijuota Rostoko „Hansesail“ šventės rengėjų, padeda išlaikyti tradicinius laivus, kita vertus – istoriniai buriniai laivai yra vienas didžiausių švenčių akcentų ir traukos objektų.


Europos regata Tall Ships' Races vyksta kiekvienais metais. Joje dalyvauja nuo 70 iki 100 burlaivių iš 20 šalių, bendras komanduose dalyvaujančių skaičius siekia apie 5 tūkstančius narių. Dalis laivų priklauso klasei „ A“ (jų ilgis didesnis nei 40m.). Lenktynės vyksta iš vieno Europos miesto uosto iki kito. Kiekviename uoste burlaiviai sustoja keturioms dienoms ir dalyvauja renginiuose numatysose lenktynių prgramoje. Ši regata suteikia geras galimybes jauniesiems buriuotojams įgyti didesnę patirtį, išbandyti save fiziškai ir psichologiškai. Samprata tall ship organizatoriai naudoja gana plačiai, tai nebūtinai gali reikšti burlaivis, nes dalyvauti gali vienkorpusiniai laivai kurių vaterlinija ilgesnė nei 9,14 metrų. Pagal regatos nuostatas 50 proc. komandos turi sudaryti jaunuoliai nuo 16- iki 25 metų. Organizatoriai Sail Training International kelia specialus reikalavimus saugumui.


Vandenyno regatos ( ocean regattas )

Pavienių buriuotojų:

The Europe 1-Star – seniau vadintos OSTAR (Observer Singlehanded Transatlantic Race), tai seniausios pavienių transokeaninės lenktynės. Jos pradedamos Plymute (Didžioji Britanija) ir baigiamos Njuporte, Rodo saloje (JAV). Šios 3000 jūrmylių (5555 km) lenktynės rengiamos kas keturis metus nuo 1960 m.

Romo kelias (The Rum Route) – lenktynės prasideda Sen Malo (Prancūzija) ir baigiasi Pointe-a Pitre, Gvadelupėje. Jose dalyvauja ir vienkorpusiniai ir daugiakorpusiniai burlaiviai, distancija sudaro 3700 jūrmylių (6852 km). Jos rengiamos kas keturis metus nuo 1978 m.

Komandinės - US buriuotojų komanda:

Mini transantlantinės (The Mini-Transat) – lenktynės su pastoviais rengiamos kas du metus nuo 1977 m. Jų trasa eina iš Concaneau (Prancūzija) į Tenerifę Kanarų salose, distancija 1370 jūrmylių (2537 km), po to į For de Fransą Martinikoje, distancija 2700 jūrmylių (5000 km). Lenktynės unikalios tuo, kad visi burlaiviai turi būti vienodi: ilgis 6,5 m, plotis 3 m, stiebo aukštis 14 m, grimzlė 2m. Šioms lenktynėms reikia drąsos ir techninių įgūdžių.


Kvebeko-Sen-Malo transatlantinės (Quebec-Saint-Malo Transat) – lenktynių istorija prasidėjo 1984 m., nuo tada jos rengiamos kas du metus iš Kvebeko (Kanada) į Sen-Malo (Prancūzija). Lenktynių distancija – 2900 jūrmylių (5370 km). Prieš kirsdami Atlantą burlaiviai turi nusileisti Šv. Lauryno upe į Šv. Lauryno įlanką. Šiose lenktynėse, vienintelėse, kuriose Atlantas kertamas nuo rytinio iki vakarinio pakraščio, gali dalyvauti įvairių dydžių vienkorpusiniai ir daugiakorpusiniai laivai.


Žako Vabre transatlantinės (Jacques Vabre Transat) – kadaise vadintos Kavos kelio lenktynėmis (kadangi baigiasi Kolumbijoje) nuo 1993 m. jos vyksta kas 4 metus. Jų trasa eina iš Le Havro (Prancūzija) į Kartageną (Kolumbija). Šiose lenktynėse gali dalyvauti vienkorpusiniai ir daugiakorpusiniai, nuo 13,72 m iki 18,29 m ilgio burlaiviai. Trasos ilgis vienkorpusiniams laivams 4420 jūrmylių (8185 km), daugiakorpusiniams – 5520 jūrmylių (10222 km).


Regatos aplink pasaulį ( regattas around the world )

Volvo arba Vitbred lenktynės (The Volvo Ocean Race (former Whitbread))


Pradėtos rengti nuo 1973 m. tai seniausios lenktynės su įgula aplink pasaulį. Burlaiviai turi 9 etapais įveikti 31600 jūrmylių (58523 km). Lenktynėse dalyvauja W60 klasės jachtos, specialiai sukurtos šioms lenktynėms (ne trumpesnės, kaip 18,3 m ir ne siauresnės, kaip 5,25 m, esant palankiam vėjui galinčios iškelti 500 m² burių). Lenktynės prasideda Southempton'e (Anglija) ir baigiasi Larošėje (Prancūzija). 2005-2006 metų VOR startavo Galicijoje (Ispanija), finišavo Gioteborge (Švedija). 2001-2002 metų VOR distancija driekėsi nuo Southempton'o (Anglija)iki Kylio (Vokietija)

Admirolo Taurė (ADMIRAL`S CUP)

Taurės varžybas sudaro 6 lenktynių serija Airijos jūroje ir prie pietvakarinių Anglijos krantų: 2 Olimpinės trasos, 2 trasos pakrante ir 2 trasos atviroje jūroje. Sunkiausias etapas – Fastnet prie Airijos krantų dėl tose vietose vyraujančių oro sąlygų. Nuo 1957 m. šios lenktynės rengiamos kartą per du metus, jas organizuoja Karališkasis vandenyno lenktynių klubas (Royal Ocean Racing Club). Jose dalyvauja įgulos iš daugelio šalių.

Lietuvoje ( In Lithuania )

72-uosius metus skaičiuojanti visuomeninė organizacija LBS, rengia populiarias tradicines "Kuršių marių", "Rudens vėjo" regatas, jūrinę regatą aplink Gotlandą (Švedija) "Žalčių karalienė" kur per dvi paras trunkančią kelionę jachtų kapitonai mokosi organizuoti įgulos narių pamainas, paskirstyti darbus taip, kad šalia naujoko būtų patyręs žmogus, ištvermės ir t. t. (1935m. švedų sukviestame visų Pabaltijo Valstybių buriuotojų sąskrydyje Gotlando saloje. Čia dalyvavo daugiau kaip 100 jachtų iš įvairių kraštų. Buvo nuspręsta organizuoti regatas apie Gotlando salą. Vienoje jų jachta „Žalčių karalienė“ savo klasėje užėmė pirmąją vietą.)


Pasak A. Dovydėno, organizuojant regatas pirmoje vietoje yra tradicija, antroje - garbė ir tik trečioje - meistriškumas. Jo manymu, Lietuvos buriuotojams naudinga mokytis jūrinės kultūros užsienio uostuose. Svetimais pavyzdžiais yra įgyjama gera jūrinė praktika (pavyzdžiui - stebėtas graudus vaizdelis, kai į Visbio uostą atplaukusi Rusijos jachta išsikėlė tik panašią, bet ne Švedijos vėliavą).

Sovietmečiu (during the period of Soviet Union ) Vilniaus krašto buriuotojų buvo organizuojamos „Komjaunimo tiesos“ regatas kuršių mariose. Kauno buriuotojai organizuodavo „Nemuno“ regatas kurių metu buvo plaukiama iš Kauno į Kuršių marias.


Kitas buriavimo tradicijas Lietuvoje populiarina kelios dešimtys jachtklubų, klubų, bei pavieniai buriuotojai ( some yacht clubs, clubs and single yachtsmen popularize other sailing traditions in Lithuania ).


Nerašytos taisyklės ( common rules ) (Kultūrinis pagrindas).

„Žuvų šėrimas“ (jūros liga) – nebūkite iki paskutinio momento jachtos viduje (kad nesugadinti kajutės oro). Nesigėdinkite šerti žuvis ir dejuoti (jei tik tas padeda) – iš to niekas nesijuokia.


Nerašytų taisyklių dar yra begalių begalės, vienos „geresnės“, kitos „blogesnės“, bet jei aš jas čia parašysiu, jos jau nebus „nerašytos taisyklės“. Iš jų man ir „gimė“ mintis parašyti buriuotojo garbės kodeksą.

Buriuotojo garbės kodeksas ( code of respect of the yachtsmen ) (2007m. I.P.).

1.- Charakterio savybės ( character features )
- darbštumas, draugiškumas, turėjimas jumoro jausmą bei geros nuotaikos palaikymas, kuklumas, supratingumas, tolerancija, ištvermė, sąžiningumas, pasiaukojimas, vieningumas, drąsa, atsakingumas, drausmingumas.
Visos savybės, savo ir kitų padedamos, turi būti pastoviai puoselėjamos.

2.- Lojalumas ( loyalty )
Žengiant ant denio krante būtina palikti civilizaciją, o laive užmiršti demokratiją.
Jei yra galimybė kapitonui nesimaišyti po kojomis – tai taip ir daryk
Gavus komandą būtina atsakyt – „Taip“ ir pakartoti komandą (ir aišku ją vykdyti).

3.- Bendravimas ( communication )
Tarp laivų ir su esančiais krante – tik su kapitono (vadovo) žinia ir kalbant po vieną.
Sveikintis krante ir su nepažįstamais būriuotojais (pirmasis sveikinasi mandagesnis), prasilenkiančiųjų buriuotojų sveikinimasis.
Be reikalo (negresiant nelaimei) nešūkauti.
Be reikalo nevartoti alkoholio ( o vartojant su reikalu – vartoti saikingai – neužmirštant buriuotojo kodekso).
Per šventes prisiminti visus buriuotojus.

+ 3 taisyklės rekomenduotinos burinėje jachtoje „Smiltė“:
a.- Visos kalbos lieka tik jachtoje, išskyrus tas, kurias bendru šnekančių sutarimu, nusprendžiamos paviešinti.
b.- Apie „nepasisekusius“ veiksmus, jei „nepasisekėlis“ tai suvokia ir bando pasitaisyti – nutylima.
c.- Jokių kalbų apie politiką

4.- Taisyklių laikymasis (complying with the rules )
Visų žinomų plaukiojimo taisyklių ( saugumo, prasilenkimo, uosto, signalizacijos, medicininių, teisinių, LBS išleistų etikos ir kitų, meteorologinių, higienos, drausmės ir t.t. ) laikymasis.
Nepervertinti savo ir Jachtos galimybių.

5.- Pagarba ( respect )
(prioritetas pagal išdėstytą tvarką).
a). Pagarba supančiai gamtai, bei jos atstovams (tame tarpe ir sau: – apranga (paradinė ir darbo) bei elgesys).
b). Pagarba jachtos dvasiai (laivas turi būti tvarkingas).
c). Pagarba Kapitonui – kaip daugiausiai žinančiam ir patyrusiam asmeniui, kuris lemiamu metu savo žinias panaudos dėl įgulos gerbūvio ar net išlikimo.
d). Kapitono pagarba įgulai – kaip jo geriausiems pagalbininkams.
e). Pagarba kitų jachtų įgulos nariams (nelipti į svetimą jachtą be kapitono pakvietimo). Į jachtą pirmumą įlipti turi jauniausi, o išlipti vyriausi. Nežeminti kolegų apkalbomis (tai bobų užsiėmimas). Gerbti senus buriuotojus kurie negaili pasidalijimo teorinių žinių.
f). Pagarba žuvusiems jūroje ir kitiems išplaukusiems anapilin.
g). Pagarba savo ir kitai valstybei (vėliavų etiketas).

6.- Veiklumas ( activity )
(prioritetas pagal išdėstytą tvarką).
a). Vardan bendrų buriuotojų interesų. Buriuotojų turizmo dvasios (vok. Klabautermanns) palaikymas.
b). vardan visos įgulos ir žygio interesų
c). Vardan savo interesų
Organizuoti sportinius bei turistinius plaukimus, iškilmes ir paradus, šventes.

7.- Skatinti jaunimą buriuoti ( to encourage the youth to sail )
Kviesti į buriuotojų renginius (išskyrus tinginius), mokinti savo geru pavyzdžiu.

Išalkote laive – pirmiausiai pasiūlykite Neptūnui. Senio (Neptūno) pamaloninimai - išpilti stikliuką už borto (nors jei į šitą tradiciją žvelgsime ne kaip į maisto ar „nepajėgto“ išgerti alkoholio mėtymą ir pilstymą per bortą – o kaip į tai, ką turime brangiausią, nesavanaudišką pasidalinimą su Jūra – ją būtų galima skirti ir prie šiuolaikinių tradicijų).



Naujokams (dedovščina) šveisti naktį Nidoje skulptūrą prie „Jūratės“ viešbučio, pirmą kartą išplaukusius ir nesušlapusius – su rūbais įmesti į vandenį. 10 metų „krikšto“ – įvairūs bendraminčių žeminimo būdai – su „kuvalda“ suvienodinti uoste knechtų aukštį, su dilde galąsti didelio laivo inkarą ir t.t.



Prasikaltusio teisėjo ir čempiono po varžybų metimas į vandenį.



Pasiūlymas įsipilti taurelę pačiam gali kelti įtarimą, jog esi negerbiamas, bet buriuotojai pietaudami alkoholio įsipila patys, įpylei kaimynui - turėsi pats išgerti, o jei kas užlaiko taurelę suskamba varpelis. Norintys gerti be eilės – skambina varpeliu. (p. Brunonas Stundžia šiuos papročius vadina rusiškais).





P.S. Iš pelenų į pelenus, iš vandens į vandenį :) (I.P.)



1. (Ištr.) Kultūra - platus įvairių požiūrių tarpusavio bendravimo suvokimas, mėgautis tuo dvasiniu malonumu nekenkiant kitiems (galutiniame rezultate). Kuo platesnis suvokimas - tuo aukštesnė kultūra...Tai kaip, trimatėje erdvėje, gylio ir aukščio matmuo prie ilgio ir pločio arba materialinio apsimoka/neapsimoka. I.P. (apie "erdves", "plačiuosius vandenis" - kada nors...).